Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Agentų pranešimų viešinimas

2017-10-17

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt jau keleri metai viešinami bendrojo pobūdžio KGB veiklos dokumentai. Paskelbtų archyvinių dokumentų skaičius jau siekia 5500. Visgi svarbu atskleisti ir KGB pareigūnų, ir slaptųjų bendradarbių (agentų) veiklą. Išsamiausiai tai  atspindi agentūriniai pranešimai. Tokių dokumentų Lietuvos ypatingajame archyve yra išlikę gana daug, jų viešinimas turėtų visuomenei leisti susidaryti tikslesnį KGB agentų veiklos vaizdą.

Slaptųjų bendradarbių (agentų) pateikiama operatyviniam darbuotojui informacija buvo viena svarbiausių KGB veiklos elementų, nes jos pagrindu buvo analizuojama operatyvinė situacija ir numatomi tolesni veiksmai. Agentūrinis pranešimas – tai paties agento pateiktos žvalgybinės žinios arba žvalgybinės užduoties vykdymo eiga. 1983 m. liepos mėn. 4 d. SSRS KGB įsakyme Nr. 00140  „Dėl agentūrinio tinklo“ agentūrinis pranešimas apibrėžiamas kaip agento ranka rašytas tekstas apie atliktą KGB užduotį arba informacija, gauta jo asmenine iniciatyva.

Agento pranešimo rankraštinį tekstą operatyvinis darbuotojas išspausdindavo nustatyto pavyzdžio Agentūrinio pranešimo formoje, nurodydavo agento pseudonimą, jo asmens bylos numerį, agentūrinį pranešimą priėmusio operatyvinio darbuotojo pareigas, laipsnį, pavardę, KGB struktūrinį padalinį, datą ir vietą, kur pranešimas buvo priimtas, agentui iškeltas užduotis ir jų rezultatus. Pranešime buvo pateikiama išsami užduoties vykdymo ataskaita. Agentūrinis pranešimas buvo pasirašomas pseudonimu, kad nebūtų iššifruota agento tapatybė. Agentūrinį pranešimą turėjo teisę skaityti tik jį priimantis operatyvinis darbuotojas ir jo viršininkas, kurie, pasinaudoję agentūriniame pranešime pateikta informacija, nuspręsdavo, kokie tolesni operatyviniai veiksmai turi būti atlikti, kokias kitas užduotis turi vykdyti agentas.

Minėtame įsakyme apie KGB agentūros tinklą nurodoma: „Literatūrinis agento parašyto pranešimo apdorojimas neleidžiamas, nes tai gali iškraipyti jo mintis ir pateiktus faktus.“ Todėl operatyvinis darbuotojas išspausdindavo agentūrinį pranešimą be jokių interpretacijų ar pastabų. Be to, buvo leidžiama agento pateiktą informaciją fiksuoti garso įrašo aparatūra (slaptai ir neslaptai), vėliau surašant agentūrinį pranešimą į Agentūrinio pranešimo formą. Buvo draudžiama priimti raštiškus agentūrinius pranešimus apie žmones, kuriuos KGB stebėjo dėl leidimų dirbti su visiškai slaptais ir ypatingos svarbos dokumentais, dėl kvietimo į tarnybą KGB ir KGB pasienio kariuomenę, ypač į slaptus ginkluotojų pajėgų dalinius. Agentūriniuose pranešimuose taip pat buvo draudžiama pažodžiui perteikti melagingus prasimanymus apie SSKP ir vyriausybę.

Kasmet KGB agentai pateikdavo vidutiniškai po tris keturis, o 1-ojo skyriaus (Užsienio žvalgyba) po dešimt vienuolika agentūrinių pranešimų. Už pateiktus pranešimus agentai gaudavo tam tikrą užmokestį ir įvairių dovanų.

Pradedami viešinti agentūriniai pranešimai agentų, veikusių svarbiausiose lietuvių išeivijos organizacijose, kaip antai Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK), Pasaulio lietuvių bendruomenėje (PLB), Amerikos lietuvių taryboje (ALT), Amerikos lietuvių bendruomenėje (ALB) ir „Santaroje-Šviesoje“.

Toliau skelbsime agentūrinius pranešimus apie mokslinę-techninę žvalgybą ir šnipinėjimą, kurį vykdė agentai mokslinių ir darbinių stažuočių metu. Nemažą agentūrinių pranešimų dalį sudaro Katalikų bažnyčios aplinkoje veikusių slaptųjų bendradarbių pateikta informacija. Pertvarkos laikotarpiu KGB veikla ypač suaktyvėjo, net buvo „prikeliami“ archyviniai KGB agentai stebėti, kontroliuoti ir paveikti visuomenėje plintančius naujus procesus, Sąjūdžio veiklą.