Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Račkauskas Karolis, s. Juozo

Duomenys iš registracijos žurnalo
LYA, f. K-10, ap. 3, b. 44, l. 48 ap.-49

Vardas, pavardė, tėvavardis: Račkauskas Karolis, s. Juozo
Gimimo metai: 1882 m.
Registracijos data: 1952-07-01
Archyvinis bylos nr.: 425
Registracinis bylos nr.: 13799
Tomų kiekis: 1
Tomo numeris: 1
Lapų skaičius tome: 229
Kategorija ir pseudonimas: agentas „Aras“
Bylos sudarymo metai: 1945 m.
Padalinys atidavęs bylą į archyvą: MGB Kauno sr. valdyba

Duomenys iš agento asmens bylos kortelės

Pseudonimas: „Aras“
Bendradarbiavimo laikotarpis: 1945 – 1954 m.
Pašalinimo iš agentūrinio tinklo priežastys: dėl amžiaus
Archyvinis bylos nr.: 425
Lytis: vyras
Gimimo metai: 1882 m.
Tautybė: lietuvis
Šeimyninė padėtis: vedęs
Išsilavinimas: aukštasis
Priklausymas partijoms: nepartinis
Profesija ir užsiėmimas: bibliotekininkas, literatūros darbuotojas
Kalbų mokėjimas: anglų
Trumpa informacija iš agento bylos:

-

Papildoma informacija:

Karolis Račkauskas buvo rašytojas, vertėjas. Antano Venclovos žmonos dėdė. Nuo 1905 m. bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, pasirašinėjo pseudonimu „Vairas“. 1907 m. išvyko į JAV, kur bendravo su Jonu Šliūpu. Rašė į socialistų spaudą, išvertė A. Bebelio veikalą „Moteris ir socializmas“. Į Lietuvą grįžo 1923 m., dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau ėjo diplomatines pareigas Lietuvos atstovybėje Britanijoje. 1929 m. tapo pirmuoju Lietuvos diplomatu Afrikoje, ėjo Lietuvos konsulo Pietų Afrikos sąjungoje, pareigas. Panaikinus konsulatą K. Račkauskas grįžo į Lietuvą, tačiau neparvežė reprezentacijai skirtų konsulato lėšų, kurias iš jo neva pavogė. Už lėšų išvaistymą (apie 50 tūkst. litų) buvo teistas. Nuo 1933 m. buvo priverstas palikti diplomatinę tarnybą, užsiėmė žurnalistika ir vertimais. Anot liudininkų sovietų okupaciją ir valdžių pasikeitimą sutiko pakiliai. Sovietų valdžios buvo įvertintas kaip „Smetonos rėžimo“ auka ir paskirtas į atsakingas pareigas, nuo 1940 iki 1947 metų dirbo Kauno centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Vėliau organizavo Petro Cvirkos memorialinį muziejų, buvo jo direktorius. Mirė 1970 m. Kaune. Apie agentūrinę veiklą duomenų nerasta.