Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

KGB slaptųjų bendradarbių kategorijos, verbavimo ir panaudojimo principai

Lietuvoje veikęs SSRS KGB padalinys aktyviai kontroliavo ir sekė visuomenę. Šiam darbui buvo pasitelkiamas platus agentūros tinklas, kurį sudarė agentai, patikėtiniai, konspiracinių butų laikytojai, rezidentai. KGB agentai buvo verbuojami patriotiniu, ideologiniu, politiniu pagrindu dviem būdais: siūlant materialinę naudą arba renkant apie juos kompromituojamąją medžiagą. Verbavimo procesas buvo gana ilgas. KGB kruopščiai rinkdavo duomenis apie kiekvieną verbuotiną kandidatą. Buvo tiriamos kandidato asmens savybės, pažiūros, polinkiai, gyvenimo būdas, ryšiai, materialinė šeimos padėtis, fizinė būklė, numatomos panaudojimo galimybės. Visa tai, ypač asmens ydos, silpnybės, buvo svarbu planuojant būsimo agento panaudojimą įvairioms KGB manipuliacijoms. Kompromituojamieji duomenys palengvindavo verbavimo procesą. Jei tokių duomenų nepavykdavo rasti, būdavo bandoma asmenį bauginti galimais suvaržymais ir kliūtimis (studijuoti pasirinktose mokymo įstaigose, daryti karjerą, įsidarbinti ar net būti pašalintam iš darbo, mokyklos, universiteto, neleisti vykti į užsienį ir pan.).

Ilgainiui KGB vis daugiau dėmesio skyrė agentų gebėjimams. Dažniau buvo verbuojami ir telkiami darbui agentai, įgiję aukštąjį išsilavinimą, siekiantys karjeros ir gebantys atlikti įvairias užduotis. Kadangi KGB turėjo daug padalinių, vykdančių skirtingą veiklą, todėl ir agentai buvo parenkami skirtingoms užduotims. Pavyzdžiui, agentai stebėtojai fiksavo vienokią ar kitokią priešišką sovietų režimui veiklą, agentai kvotėjai, vadinamieji korespondentai, įvairiais metodais (pavyzdžiui, vykdydami slaptas apklausas) rinko tam tikrą informaciją, reikalingą KGB kitoms operacijoms, įtakos agentai turėjo paveikti į KGB akiratį patekusius asmenis, nukreipti juos tam tikriems veiksmams. Agentų stebėtojų buvo daugiausia. Dar buvo agentų verbuotojų, agentų dezinformatorių, agentų, slapta atliekančių profilaktiką, agentų, diegiančių operatyvinę techniką. Kai agentas tapdavo nebenaudingas, jis būdavo išbraukiamas iš agentūros tinklo ir įtraukiamas į archyvą. Kartais kai kurie vadinamieji archyviniai agentai prireikus vėl būdavo pasitelkiami dirbti KGB sistemai. 1989 m. LSSR KGB slaptų talkininkų tinklą sudarė 6377 įvairių kategorijų slaptieji bendradarbiai.

Nuo 1952 m. sovietinio saugumo agentūros tinklą papildė patikėtiniai. Pagal 1983 m. liepos 4 d. SSRS KGB pirmininko įsakymą Nr. 00140 patikėtiniai nepriskiriami slaptų bendradarbių – agentų – kategorijai. Patikėtiniai nepasirašydavo pasižadėjimo bendradarbiauti kaip agentai, būdavo tik žodinis susitarimas. Todėl jie buvo neoficialūs, be jokių raštiškų įsipareigojimų saugumo talkininkai, neturėjo slapyvardžių. Dokumentuose jie buvo žymimi inicialais, kartais ir tikrosiomis pavardėmis. Tai rodo, kad jie nebuvo taip įslaptinti kaip KGB agentai. Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme (1999 m. lapkričio 23 d. Nr. VIII-1436) jie įvardyti kaip slapti bendradarbiai. Patikėtinių parinkimas nereikalavo didelių KGB pastangų ir dokumentinio formalizmo. Duomenų apie patikėtinius KGB griežtai neįslaptindavo ir neužvesdavo jiems specialių bylų. Slapyvardžius jiems suteikdavo tik tada, kai jie tapdavo agentais, tačiau tai nebuvo itin dažnas reiškinys. Už užduočių įgyvendinimą patikėtiniai, kaip ir agentai, galėjo būti paskatinti piniginiu atlygiu. Šie talkininkai pasižymėjo lojalumu sovietų režimui, o jų ryšys su KGB buvo grindžiamas pasitikėjimo santykiais. Dažniausiai jie atlikdavo kai kurias agentų funkcijas (informacijos teikimas apie KGB dominusius žmones, sekimas, įtakos darymas). Išskirtiniais atvejais jie galėjo būti įtraukti į konkrečių kontržvalgybinių užduočių vykdymą. Tokiais atvejais jie turėdavo pateikti rašytines ataskaitas. Patikėtiniai ne visada žinodavo, kokiam tikslui buvo naudojama jų teikiama informacija.

Darbą su agentais planavo KGB operatyviniai darbuotojai. Jie buvo atsakingi už agentų auklėjimą, mokymą, psichologinį parengimą, panaudojimą ir patikrinimą. Slaptuose susitikimų ir konspiraciniuose butuose operatyviniai darbuotojai susitikdavo su agentais, pateikdavo jiems užduotis, priimdavo jų informaciją. Užverbuotas asmuo, slaptai talkinęs KGB ir užleisdavęs savo gyvenamąsias patalpas slaptiems susitikimams, buvo vadinamas susitikimų buto laikytoju. Konspiracinių butų laikytojais dažniausiai tapdavo etatiniai KGB darbuotojai. Paprastai su patikėtiniais būdavo susitinkama jų darbovietėse jau ištirtoje aplinkoje. Ne tik perspektyviems agentams, bet ir patikėtiniams, kurie vykdydavo įsipareigojimus, atlikdavo pavestas užduotis, KGB išmokėdavo įvairaus dydžio pinigines premijas. Tam tikrą pinigų sumą, kaip nuomos mokestį, gaudavo ir konspiracinių butų laikytojai.