Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Sovietų kariuomenė Lietuvoje 1944–1949 m.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vokiečių kariuomenė per savaitę okupavo Lietuvą, kuri nuo 1940 m. birželio 15 d. buvo okupuota Sovietų Sąjungos. 1944 m.liepos mėnesį sovietų kariuomenė išstumdama vokiečių armiją įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietų okupacija. Lietuvos teritorijoje kovos veiksmai vyko iki 1945 m. vasario mėnesio. Nuo pat sovietų kariuomenės įsiveržimo pradžios prasidėjo ir sovietų kariškių plėšikavimai, civilių gyventojų apiplėšinėjimai, žudymai, prievartavimai. Sovietinių kariškių savivaliavimas įgavo tokius mastus, kad jau liepos mėnesį Lietuvos KP CK sekretorius kreipėsi į sovietinę karinę vadovybę prašydamas sutramdyti savo kariškius, nes dėl vykdomų plėšikavimų ir siautėjimų Raudonoji armija galutinai praras gyventojų palankumą. Tačiau tai nelabai padėjo: ypač brutalūs  plėšikavimo ir prievartavimo atvejai užfiksuoti Klaipėdos krašte, nes tuo metu Klaipėdos kraštas formaliai buvo Vokietijos teritorija ir sovietiniai kariškiai vietos gyventojus laikė vokiečiais.

Sovietų ginkluotąsias pajėgas sudarė Raudonoji armija, Raudonasis karinis laivynas ir NKVD kariniai daliniai, į kurių sudėtį įėjo pasienio ir vidaus kariuomenė. Masiniai sovietų kariškių savivaliavimai, plėšikavimai, prievartavimai, žudymai, represijos prieš gyventojus, prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę sukėlė Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, pradėjo kurtis partizanų būriai, kurie stojo į kovą su sovietiniais kariškiais. Partizanams daugiausia teko kautis su NKVD kariniais daliniais, kurie pasižymėjo itin dideliu žiaurumu. NKVD kariniai daliniai, ypač pasieniečiai, vykdydami karines operacijas prieš partizanus, degindavo gyventojų sodybas, atiminėdavo iš gyventojų turtą, gyvulius, kankino sulaikytus asmenis, be teismo juos sušaudydavo kaip banditus. Ne tik paprasti žmonės, bet ir apskričių vykdomieji komitetai rašydavo skundus LSSR komisarų tarybai dėl pasieniečių siautėjimo. Ne geresnė padėtis buvo ir miestuose, kuriuose buvo įkurtos karinės įgulos. Didelis sovietinių kariškių nusikaltimų protrūkis prasidėjo 1945 m. vasarą, kai Rytų Prūsijoje dislokuoti kariniai daliniai buvo perkelti į Lietuvą. Pagal Lietuvos NKVD, kiekvieną dieną sovietiniai kariškiai padaro po kelis šimtus nusikaltimų, o maisto vagystes iš valstiečių net nelaiko nusikaltimais. Išsikeldami iš Lietuvos sovietiniai kariškiai surengdavo pogromus. Štai 1945 m. rudenį pasieniečių pulkas iškeliamas iš Lietuvos surengė tikrą pogromą Rokiškyje. Kariškių gaujos vykdė apiplėšimus ne tik miestuose, bet ir aplinkiniuose valsčiuose apsimesdami Lietuvos partizanais. Lietuvos NKVD (vėliau VRM) nuolat rašydavo skundus Pabaltijo karinės apygardos vadui apie nederamą kariškių elgesį, girtuokliavimą, chuliganizmą. Tačiau tai padėdavo tik trumpą laiką, vėliau nusikaltimų kreivė vėl išaugdavo. 1948 m. kariškiai labai suįžūlėjo: karinių naikintuvų pilotai savo pramogai šaudydavo virš žmonių galvų, sušaudydavo ganyklose besiganančius gyvulius. Nuo kariškių negalėjo apsisaugoti ne tik paprastas žmogus, bet ir sovietinės valdžios atstovai, įstaigos. Kariškiai neteisėtai užimdavo butus, įstaigų patalpas.

Visuomenei pateikiami sovietų NKVD, NKGB, SMERŠ-o, karinio tribunolo, sovietų VRM dokumentai: paaiškinamieji raštai, specialieji pranešimai, ataskaitos, karinių tribunolų nuosprendžiai, operatyvinės suvestinės, skundai į Maskvą, Vilnių. Dokumentai apima laikotarpį nuo 1944 m., kai sovietinė kariuomenė įžengė į Lietuvą, iki 1949 m., kai Lietuvoje įsitvirtino sovietinis režimas. Taip pat yra dokumentas, kuris atskleidžia, kad sovietų kariuomenė 1940–1941 m. Lietuvos teritorijoje laikė nuodingą medžiagą ipritą. Dauguma dokumentų skelbiami pirmą kartą.