Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

1940–1941 m. Lietuvos okupacija ir aneksija

1940–1941 m. laikotarpis – vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų: 1940-ųjų birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Prisidengiant oficialiomis, teisėtomis struktūromis, procedūromis ir įstatymais, įvyko ne tik šalies okupacija, bet ir aneksija. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį ir kaip valstybė 50-čiai metų dingo iš pasaulio žemėlapio. Pradėta griauti visa, kas buvo sukurta per 20 nepriklausomybės metų: politinė, ekonominė ir socialinė sistema, kultūrinis pakilimas. Buvo atmestas gyvenimo būdas ir ligtolinės vertybės, nes totalitarinė SSRS santvarka nederėjo su laisve ir demokratija. Iki 1940-ųjų rugpjūtį įvykusios aneksijos viskas dar buvo daroma prisidengus nepriklausomos Lietuvos institucijomis ir įstatymais, tačiau po to jau imta veikti atvirai, prasidėjo griūtis visose šalies gyvenimo srityse. Visa ko niekinimą lydėjo žmonių persekiojimas ir represijos. Tikrų ir potencialių naujos sistemos priešų, kurių buvimas tapo nesuderinamas su naująja sistema, medžioklė prasidėjo dar įgyvendinant 1939 m. NKVD nutarimą Nr. 001223 dėl tam tikrų asmenų grupių represavimo. Pirmiausia nukentėjo politinis, ekonominis, karinis ir kultūrinis elitas, bene labiausiai trukdęs naujosios sistemos kūrimui Lietuvoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras visuomenei pateikia okupacinių institucijų dokumentus, atskleidžiančius, kokia buvo tikra, o ne propagandinė padėtis šalyje 1940–1941 m., kaip greitai situacija blogėjo. Dokumentai parodo, kaip vykdoma Lietuvos sovietizacija atsiliepė žmonių kasdienybei: krito gyventojų pragyvenimo lygis, iš parduotuvių dingo prekės, atsirado pirmieji talonai. Jau 1941-ųjų gegužę kaimo parduotuvėse nebuvo įmanoma nusipirkti net duonos, tad augo ir žmonių nepasitenkinimas naująja sovietų valdžia. Gyventojų nuotaikas stebėjo NKVD, apie tai ruošdavo specialias suvestines ir jas siųsdavo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui bei LSSR LKT pirmininkui M. Gedvilui. Dokumentai atskleidžia ir nežabotą sovietinių kariškių savivaliavimą. Taigi, nors komunistinė propaganda nuolat skelbė žinią apie pažangios sistemos pritaikymą neva atsilikusioje Lietuvoje, tačiau jau vieneri sovietinės valdžios metai parodė, kokia tai buvo visa griaunanti jėga ir sistema.