Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Ideologinė cenzūra

Geležinė uždanga leido kontroliuoti ne tik žmonių judėjimą, bet ir informacijos sklaidą okupuotoje Lietuvoje. Griežta cenzūros ir ideologinės kontrolės sistema turėjo atrinkti informaciją, tinkamą viešajai erdvei, ir formuoti atitinkamą požiūrį į sovietinę ir Vakarų demokratines sistemas. Tai buvo būtina komunistinės ideologijos sklaidos sąlyga siekiant formuoti sovietinį žmogų ir užtikrinti visuomenės klusnumą.

LSSR KGB kišosi į kultūros ir mokslo sritis, kurios buvo svarbios kaip visuomenės pasaulėžiūros formavimo priemonė. Mokslininkai ir menininkai buvo visuomenės elitas, jų nuomonė buvo svarbi žmonėms, todėl valdžia stengėsi juos išnaudoti savo tikslams. LSSR KGB akylai stebėjo, kad meno kūriniai ir moksliniai darbai atitiktų komunistinės ideologijos postulatus ir darytų visuomenei teigiamą, t. y. režimui naudingą, įtaką. Valdžia taip pat siekė juos „apsaugoti“ nuo Vakarų ir nepriklausomos Lietuvos veikėjų tariamai negatyvios įtakos. LSSR KGB ypatingą dėmesį skyrė nepriklausomos Lietuvos menininkams – stebėjo jų elgseną, pasisakymus, ryšius su jaunąja inteligentija. Naujoji inteligentijos karta turėjo būti lojali sovietų valdžiai. Ideologinė informacijos kontrolė ir cenzūra turėjo užkirsti kelią „neigiamai“ Vakarų idėjų, jų žmonių gyvenimo būdo sklaidai Lietuvoje. Valdžiai buvo nepriimtina, kad menininkai ir mokslininkai palankiai žiūrėjo į Vakaruose gyvavusias meno formas, mokslo tendencijas, pasiekimus, teigiamai vertino „buržuazines“ meno ir mokslo kryptis ir kritikavo sovietinį meną ir mokslą. KGB bandė „auklėti“ valdžiai neįtikusius menininkus ir mokslininkus. Profilaktika, įkalinimas, karjeros žlugdymas – tokios KGB taikomos priemonės.

KGB ir Glavlitas kontroliavo, kad į Lietuvą nepatektų „ideologiškai priešiška ir kenksminga“ literatūra. Išeivijos spauda, išskyrus palanki sovietų valdžiai, Lietuvoje buvo uždrausta. Konfiskuota literatūra atsidurdavo specialiuosiuose fonduose, kurie buvo prieinami nedidelei žmonių grupei. Nors KGB daug pastangų dėjo, kad informacija, spauda ir literatūra iš Vakarų ir į juos nepatektų, vis dėlto keliai ir būdai buvo randami. Tai rodo ir į Vakarus patekdavusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ar iš užsienio atgabenta literatūra ar spauda.

Šaltojo karo metu vykusi konkurencija karo, technologijų ir mokslo srityse, poreikis slėpti informaciją dar labiau sustiprino KGB kaip cenzoriaus vaidmenį. KGB manymu, užsienio žvalgybas labiausiai domino SSRS socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai, šalies ekonomikos padėtis, ūkio šakos, susijusios su karine pramone, energetika, transportu, kariniai ir kiti strateginiai objektai. KGB siekė, kad ir į Vakarus nenutekėtų strategiškai svarbi informacija. Tai turėjo užtikrinti griežta informacijos ir žmonių judėjimo kontrolė. Viena iš svarbiausių kontržvalgybos padalinių funkcijų buvo garantuoti dokumentų, gaminių ir darbų slaptumą strategiškai svarbiose, t. y. režiminėse, įmonėse. Informacijos slaptumą turėjo garantuoti atitinkamos priemonės: šifravimas, kodavimas, maskavimas, dezinformavimas, draudžiamų lankyti teritorijų plėtra. Režiminėms įmonėms buvo leista spausdinti tik oficialią informaciją apie jubiliejus, rinkimus į liaudies tarybas, užuojautas.