Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Psichiatrinė prievarta

Siekdamas nubausti, priversti išsižadėti savo įsitikinimų, diskredituoti, atskirti žmogų nuo visuomenės kaip pavojingą asmenį, KGB disidentus ne tik įkalindavo, bet ir taikydavo priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėse. Šis susidorojimo su politiniais oponentais būdas taikytas jau Lenino laikais. 1939 m. Kazanės psichiatrijos ligoninėje buvo įkurtas specialus skyrius „politiniams“ ligoniams. Ypač plačiai šis nusikalstamas metodas taikytas septintajame–aštuntajame dešimtmečiais. 1959 m. XXI komunistų partijos suvažiavime paskelbta, kad SSRS nugalėjo socializmas ir prasidėjo „komunizmo kūrimo etapas“, vadinasi, nebėra priešiškų klasių, todėl negali būti ir klasių kovos. Iš to išplaukia, kad Sovietų Sąjungoje negali būti ir politinių kalinių, o tokių asmenų prasižengimai yra paklydimai ar ligos padariniai. 1959 m. gegužės 24 d. „Pravdoje“ Nikita Chruščiovas teigė, kad nusikaltimas – tai nukrypimas nuo bendrai priimtinos elgsenos visuomenėje. Netinkamą elgseną lemia asmens psichikos sutrikimai, todėl asmuo dėl savo psichinių negalavimų ir kovoja su sovietine valdžia. Taigi jau N. Chruščiovo laikais buvo suformuluota mintis, kad nusikalstamo elgesio priežastis – psichinė ir dvasinė asmens negalia. Tokia nuostata remtasi kovojant su disidentais, žmogaus teisių gynėjais ir kt., nukreipiant juos į psichiatrijos ligonines. Remiantis komunistine ideologija, kitaip mąstantis ar besielgiantis sovietinis žmogus laikytas nenormaliu ir pavojingu visuomenei. Jeigu jis dar nenusižengė, tai gali nusižengti, todėl asmuo su savo idėjomis yra socialiai pavojingas.

Disidentams dažniausiai būdavo „nustatoma“ sunkiausia psichikos liga – šizofrenija. Nustačius tokią diagnozę, asmenis buvo tikslinga atskirti nuo visuomenės, uždaryti į psichiatrijos ligoninę, kitaip sakant, pateisinti represijas. Psichiatrinis gydymas taikytas tiems asmenims, kuriuos teisiant, KGB manymu, galėjo būti sulaukta didelio visuomenės dėmesio, arba tiems asmenims, kuriems būtų buvę sunku sudaryti politinę bylą. Be to, ligoninėje tikėtasi greičiau palaužti jų dvasią ir moralinį atsparumą. Pasirūpindama disidentus uždaryti į psichiatrijos ligonines, valdžia izoliuodavo neįtikusius asmenis, o visuomenei jų veiklą paaiškindavo kaip psichikos ligos išdavą. Psichiatrai suformuluodavo diagnozę, leidžiančią žmogų prievarta uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Asmenys galėjo patekti į specialaus tipo psichiatrijos ligoninę, kuri labiau priminė kalėjimą, ir paprastą ligoninę. Tai priklausė nuo asmeniui pateiktų kaltinimų. Į ligoninę asmenį uždarydavo dėl socialinės politinės veiklos (žmogaus teisių gynimas ir kiti judėjimai), tautinių nuotaikų pasireiškimo, siekio emigruoti, priešinimosi religinio gyvenimo suvaržymams, valdžios institucijų darbo trikdymo (laiškų joms siuntinėjimas), antisovietinės veiklos (valdžios kritika, antisovietinės dainos, vėliavų išniekinimas, atsišaukimų platinimas ir kt.).

Psichiatrijos priemonės buvo taikomos 1954–1987 m. Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjus pilietiniam pasipriešinimo judėjimui ši praktika ypač padažnėjo. 1970–1975 m. už antisovietinę veiklą psichiatrijos ligoninėse atsidūrė Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius (du kartus), Vytautas Karaliūnas, Vytautas Žutautas, Angelė Paškauskienė, Mindaugas Tamonis (du kartus, nusižudė) ir kiti.