Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Sovietų trėmimai Lietuvoje 1939–1941, 1944–1953 m.

Tragiška Lietuvos pokario istorija neatsiejama nuo masinių lietuvių tautos trėmimų. Tai išskirtinė politinių represijų forma, svarbiausias jų bruožas – administracinis (neteisminis) pobūdis ir tai, kad jos buvo nukreiptos ne prieš konkretų žmogų, o prieš tam tikrais išankstiniais kriterijais apibrėžtą žmonių grupę. 1941–1953 m. iš viso įvyko 34 didesni ar mažesni Lietuvos gyventojų vežimai į SSRS gilumą, kuriuos organizavo SSRS partinės, vyriausybinės ir represinės struktūros. Trėmimais buvo siekiama pakeisti krašto gyventojų sudėtį, o kartu nutautinti ir sovietizuoti Lietuvą. Žmonių vežimai, šeimos narių išskyrimas ardė tradicinius šeimos ryšius bei susiklosčiusius socialinius santykius, skatino asimiliaciją. Galima išskirti ne tik politines, bet ir ideologines ir ekonomines trėmimų priežastis.Okupacinės valdžios dokumentuose trėmimais buvo vadinami „socialiai pavojingų elementų“, banditų, jų pagalbininkų, buožių šeimų iškeldinimai arba specialūs perkėlimai į kitus SSRS rajonus. Juose nerasime teiginių, kad buvo tremiami lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kt. Nereikėtų užmiršti ir nuvertinti ekonominės trėmimų priežasties, nestremtiniai ir kaliniai buvo pigi darbo jėga ir atšiaurių Sibire esančių gamtos turtų įsisavinimo priemonė.

Norint suvokti deportacijų tikslą, būtina įvertinti, prieš ką ši represinė priemonė buvo taikoma. 1940–1941 m. buvo naikinami (įkalinami ir tremiami) tikri ir tariami sovietinės sistemos priešai ar grupės, kurios nederėjo prie naujos sovietinės sistemos. Represijoms buvo ruošiamasi jau nuo 1939 m., kai buvo suformuota teroro doktrina aneksuotų ir numatytų aneksuoti teritorijų atžvilgiu. Joje nurodyta, kurias žmonių grupes represuoti atsižvelgiant į komunistinės ideologijos reikalavimus, įvertinus tų žmonių socialinę kilmę ir padėtį. Sovietinės represijos Lietuvos teritorijoje prasidėjo 1939 m., kai buvo pradėti persekioti ir represuoti asmenys sovietų okupuotame Vilniaus krašte. Lietuvoje pirmieji masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., jų metu ištremta 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Labiausiai nukentėjo inteligentija. Tarp tremtinių lietuviai sudarė 71,6 proc., žydai – 12,5 proc., lenkai – 11 proc.

Pokario laikotarpiu sovietinė valdžia sprendė du esminius klausimus: tai kova su ginkluotu pasipriešinimu, kuris trukdė vykdyti sovietizaciją ir įtvirtinti savo valdžią bei susidoroti su ūkininkais. Galima teigti, kad deportacijų metu labiausiai nukentėjo ūkininkai, kurie buvo laikomi pagrindiniais ginkluoto pasipriešinimo rėmėjais. 1945–1946 m. buvo tremiamos partizanų šeimos. 1948 m. gegužės mėn.  22–23 d. trėmimo operacijos „Vesna“ metu buvo ištremti 40 002 žmonės, o 1949 m. kovo mėn. 25–28 d. trėmimo operacijos „Priboj“ metu ištremtas 28 981 žmogus. Šių trėmimų pretekstas buvo kova su pasipriešinimo judėjimu ir jo rėmėjais, kuriais galėjo būti tik buožės, t. y. ūkininkai. 1951 m. spalio 2–3 d. vyko didysis trėmimas „Osen“, kurio metu buvo ištremta apie 16 000 žmonių ir kuris buvo nukreiptas prieš valstiečius, dar atsilaikiusius prieš kolektyvizaciją.

Okupacinio režimo dokumentuose etninis motyvas nefiksuojamas. Vis dėlto deportacijos buvo nukreiptos prieš lietuvių tautą, nes tarp tremtinių buvo daug moterų ir vaikų, kurių mirtingumas buvo didelis. 1945–1952 m. buvo išvežta 32 tūkst. vaikų. Lietuviai sąmoningai buvo siunčiami į atšiauriausias vietas, jiems skiriami sunkiausi darbai, pačioje tremtyje ir po tremties jie buvo išskiriami ir diskriminuojami kaip lietuviai. 1941–1952 m. iš 132 tūkst. išvežtųjų amžinai tremčiai 28 tūkst. mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkst. ilgai negalėjo grįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

Prievartinis gyventojų iškeldinimas iš gimtųjų vietų buvo sudedamoji stalininės politikos dalis. Sovietinis komunistinis Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą kaip vienintelę valstybingumo idėjos puoselėtoją. Buvo naikinami ne buožės, ne nacionalistai, ne žmonės be tautybės, o būtent lietuviai, trėmimas vykdomas motyvuojant lietuvių kaip etninės grupės dalinio sunaikinimo ar suvaržymo būtinybe. Lietuvos sovietizavimas ir pasipriešinimo nuslopinimas nebūtų pavykęs, jeigu ne masiniai suėmimai, nes jais buvo siekiama įbauginti žmones, palaužti pasipriešinimo dvasią ir priversti susitaikyti su sovietinio gyvenimo tikrove.