Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

KGB mobilizacijos poskyrio veikla miestuose ir rajonuose

KGB rezervui priklausantieji asmenys pagal „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą“ nebuvo įpareigoti prisipažinti Liustracijos komisijai. Darytina prielaida, kad didžioji jų dalis būtų pasinaudojusi šio įstatymo nuostatomis, t.y. į KGB rezervą įtraukti asmenys būtų atėję į Liustracijos komisiją ir pateikę informaciją apie savo kontaktus su KGB. Tokiu atveju informacija apie juos, esanti Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose, būtų įslaptinta ir neskelbtina. Dabar visi archyviniai dokumentai, kuriuose įvardinti KGB rezervui priklausę asmenys, yra atviri skaitytojams. Sistemingai viešinant KGB veiklą Lietuvoje atspindinčius dokumentus, negalime neminėti tų dokumentų, kurie liudija, kaip KGB įpainiodavo bei pritraukdavo asmenis į savo strateginius planus, rengiamus ypatingiems – karo, masinių riaušių ar kitiems, keliantiems pavojų sovietų valdžiai – atvejams.

Reikia pabrėžti, kad KGB rajonų skyrių rezervui priskirti asmenys nelaikytini užverbuotais KGB bendradarbiais, tokiais kaip KGB rezidentai, agentai, patikimi asmenys, slaptų butų laikytojai.


LSSR KGB mobilizacijos poskyris vadovavo formuojant Lietuvos miestų ir rajonų skyriuose taip vadinamus LSSR KGB dublerius, t. y. rezervines KGB struktūras, kurios, susidarius Lietuvoje ypatingajai padėčiai (kilus karui, masinėms riaušėms ar kitoms sovietų valdžiai pavojingoms situacijoms), būtų pakeitę ir papildę tapusius neveiksniais KGB miestų ir rajonų skyrius. Dublerį sudarydavo LSSR KGB darbuotojai, SSRS KGB atsargos karininkai (įskaitant iš SSRS ginkluotųjų pajėgų įskaitos išbrauktus ir į KGB rezervo įskaitą įrašytus asmenis) ir SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkai, praporščikai, seržantai bei eiliniai, taip pat LSSR KGB agentai (įskaitant archyvinius agentus). Kiekviename LSSR KGB rajonų skyriuje dirbo vidutiniškai 5 KGB karininkai, bet ypatingosios padėties metu skyrių darbuotojų turėjo būti dvigubai daugiau. Dėl to LSSR KGB vadovybė nuolat siųsdavo paraiškas Pabaltijo karinei apygardai, prašydama perduoti KGB reikmėms tam tikrą SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos kariškių skaičių. Visą LSSR KGB mobilizacijos poskyrio gyvavimo laiką jo veiklai talkino sovietų kariniai komisariatai ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) vietos komitetai, kurie koordinavo KGB periferijos padalinių mobilizacinį darbą.

Kiekvienas KGB miesto ir rajono skyrius turėjo atitinkamą rezervinę struktūrą, kurią sudarydavo keletas etatinių KGB karininkų, numatytų dirbti rezervinio skyriaus viršininkais, jų pavaduotojais, vyr. operatyviniais įgaliotiniais. Į KGB skyrių rezervines sudėtis įrašyti vairuotojai ir sekretorės taip pat dažniausiai būdavo tų pačių KGB skyrių etatiniai darbuotojai. Likusią skyriaus dalį sudarydavo asmenys, parinkti iš KGB rezervo karininkų ir SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkų, kuriems buvo numatytos vyr. operatyvinių bei operatyvinių įgaliotinių (rus. оперативный уполномоченный, ОУ) pareigos. Pavyzdžiui, 1983 m. visoje Lietuvoje KGB rajonų skyrių rezervinei komplektacijai buvo numatyti 75 KGB rezervo karininkai ir 650 SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkų. Paskyrimas į rezervinius KGB miestų ir rajonų skyrius vyko pagal sutartinius komandų numerius 300/1400 ir 300/1400 Б. Atrinktų asmenų (amžius iki 35 metų) paskyrimo lapuose būdavo nurodoma, į kurį KGB skyrių ir kokioms pareigoms jis skiriamas. Absoliuti dauguma darbui KGB skyriuose parinktų SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkų buvo SSKP nariai ir turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo vedę ir turėjo vaikų.

Prieš įtraukiant į KGB miesto ar rajono skyriaus rezervinę sudėtį, numatytas asmuo pirmiausia būdavo tiriamas panaudojant agentus ir patikimus asmenis, renkama informacija iš darboviečių, tikrinamos charakteristikos iš tarnybos sovietinėje armijoje, mokslo įstaigų ir pan. Po to, remiantis 1978 m. SSRS KGB pirmininko įsakymu Nr. 0330, būdavo atliekamas visapusiškas specialusis patikrinimas – toks pat, koks buvo taikomas asmeniui, priimamam į KGB etatiniu darbuotoju. Šio patikrinimo metu KGB pareigūnai paprastai bent keletą kartų susitikdavo su kandidatu ir pokalbių metu tikrindavo, ar jis tinka dirbti KGB, ar tapti KGB rezervo karininku. Vienas svarbiausių spec. patikrinimo objektų buvo artimiausių kandidato ir kandidato žmonos giminaičių patikimumo tikrinimas: ar tarp jų nėra buvusių tremtinių arba politinių kalinių, ar nesusirašinėja su užsieniu ir pan. Kandidato spec. patikrinimo medžiaga KGB vadovybei turėjo būti pristatoma kartu su pažyma-charakteristika, išvada dėl galimo panaudojimo operatyviniam darbui, autobiografija, partine-tarnybine charakteristika, pažyma ir memorandumu, parengtu pagal ginkluotųjų pajėgų rezervo karininko asmens bylos medžiagą. Neradus jokių tikrinamąjį ir jo giminaičius kompromituojančių duomenų, asmuo būdavo įrašomas į KGB rezervinę sudėtį.

KGB skyrių rezervinė sudėtis kas 2–3 metai būdavo peržiūrima ir, esant reikalui, atnaujinama atsižvelgiant į amžių ir kompetenciją. Pavyzdžiui, 1985 m. LSSR KGB mobilizacinio poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis pplk. V. Švedas vykdė 62 kandidatų į KGB rezervą (komandas Nr. 300/1400 ir 300/1400 Б) spec. patikrinimus. Iš jų 57 kandidatams spec. patikrinimas buvo baigtas, jiems užvestos asmens bylos ir iš karinių komisariatų gauti šių asmenų dokumentai. Kiti kandidatai buvo tikrinami papildomai. Naujai parinktais rezervistais 29 KGB padaliniuose buvo pakeista rezervo struktūrų sudėtis ypatingajam laikotarpiui. LSSR KGB mobilizacinio poskyrio karininkai nuolat tikrino rajonų skyrių pasirengimą ypatingajam laikotarpiui ir teikė rekomendacijas, viena iš kurių – į rezervines KGB skyrių sudėtis įtrauktiems SSRS ginkluotųjų pajėgų kariškiams pavesti atlikti daugiau operatyvinių užduočių. Taip buvo siekiama išsiaiškinti, kokiems konkretiems KGB operatyviniams darbams asmuo labiau tinkamas.

1988 m. lapkričio mėn. SSRS KGB mobilizacijos skyriaus 7 pulkininkų ir papulkininkių grupė tikrino mobilizacinį pasiruošimą LSSR KGB miestų ir rajonų skyriuose. Jų ataskaitoje be kita ko pažymėta, kad KGB miestų ir rajonų viršininkai asmeniškai pažįsta į KGB rezervinius etatų sąrašus įrašytus KGB rezervo ir SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkus, bendrauja su jais ir panaudoja juos operatyviniams tikslams.

Ypatingosios padėties atveju LSSR KGB miestų ir rajonų rezervinių struktūrų pareigūnai būtų pradėję vykdyti visas LSSR KGB funkcijas. Vadovaujantis SSRS KGB pirmininko 1978 05 26 įsakymu, visoje Lietuvoje prie KGB miestų ir rajonų skyrių buvo suformuoti KGB operatyviniai-koviniai būriai (rus. оперативно-боевые отряды, ОБО), kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 1000 asmenų. Kiekviename būryje buvo po 20–25 asmenis, dar apie 10 asmenų būdavo įtraukti į būrio rezervą. Dalį šių būrių narių sudarė buvę stribai. Atsižvelgiant į asmenų amžių (būrių narių amžiaus vidurkis buvo apie 50 metų), būrių sudėtis buvo nuolat atnaujinama. Šiems būriams ypatingosios padėties metu buvo numatyta vykdyti operatyvines užduotis, kurios užtikrintų valstybinių struktūrų saugumą: kovoti su diversantais arba susikūrusiu ginkluotu pogrindžiu, saugoti ypatingos svarbos objektus, sulaikyti sienos pažeidėjus, padėti KGB pareigūnams atlikti kitas ginkluotas operatyvines užduotis. Kandidatūros į KGB operatyvinius-kovinius būrius buvo derinamos su LKP miestų ir rajonų komitetais. Kandidatams būdavo atliekamas spec. patikrinimas, būrių sudėtį tvirtindavo LSSR KGB pirmininkas. KGB operatyvinių-kovinių būrių vadovais skirdavo etatinius miestų ir rajonų skyrių KGB karininkus, kurie dažniausiai būdavo ir skyrių rezervinės sudėties viršininkai arba jų pavaduotojai. Pagal iš anksto parengtus planus, bet kuriuo paros metu davus signalą, būrio nariai privalėjo susirinkti per vieną valandą.

Pagal iš anksto paruoštus KGB mobilizacinio poskyrio planus, Lietuvoje paskelbus ypatingąją padėtį, KGB miestų ir rajonų skyrių ir KGB operatyvinių-kovinių būrių struktūrose iš viso būtų buvę sutelkta apie 2000 KGB operatyvines užduotis vykdyti parengtų asmenų, kurie be kitų užduočių turėtų dalyvauti suimant Lietuvoje beveik tris šimtus „socialiai pavojingų“ asmenų (buvusių partizanų ir politinių kalinių, taip pat disidentų ir kitų sovietų valdžios požiūriu pavojingų asmenų). Kiekviename Lietuvos rajone buvo numatyta suimti nuo kelių iki keliolikos tokių asmenų. Iš viso Lietuvoje 1981 m. buvo numatyta suimti 265, 1983 m. – 257, 1988 m. – 273 sovietų režimui pavojingus asmenis. Kiekvienam asmeniui suimti buvo sudaryta KGB operatyvinė grupė, skirta transporto priemonė, parengti sulaikomo asmens buto ar namo, kartais ir kitų pastatų, kur galėtų būti sulaikomas asmuo, planai. Visuose rajonuose KGB žinioje buvo po 5–7 automobilius, kuriais buvo numatyta pervežti KGB operatyvines grupes ir suimtuosius. Be to, buvo numatyta sulaikyti ir internuoti Lietuvoje esančius užsienio piliečius, kurių, pvz., 1981 m. vien Vilniuje ir Klaipėdoje KGB buvo suregistravęs apie 1000. Didžiąją dalį asmenų suėmimo planų KGB sunaikino prieš nutraukiant savo veiklą Lietuvoje. Todėl, kuriuos asmenis LKP ir KGB buvo numatę suimti, įkalinti ar kitaip represuoti, įmanoma atskleisti tik fragmentiškai. Dažnai yra išlikę tik suėmimo planų pavadinimai, kuriuose nurodyta suimti numatyto asmens pavardė bei vardo ir tėvavardžio inicialai.

Būtina pažymėti, kad nuo 1963 m. KGB Panevėžio miesto skyrius veikė ne kaip eilinis KGB regioninis padalinys, bet kaip LSSR KGB struktūros branduolio dubleris, kuris ypatingosios padėties atveju privalėjo perimti LSSR KGB centrinio aparato funkcijas, o KGB Panevėžio m. skyriaus viršininkas – LSSR KGB pirmininko pareigas.