Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Sovietų kariuomenė Lietuvoje 1939–1949 m.

Sovietų teroras, pirmieji suėmimai ir sovietinėskariuomenės savivaliavimas, plėšimai Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar 1939 m. kai sovietinė kariuomenė 1939 m. rugsėjo mėn. okupavo Vilniaus kraštą, tuomet dar buvusį Lenkijos sudėtyje. O pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį 1939 m. spalio 10 d. į Lietuvos teritoriją įžengė sovietinės kariuomenės daliniai, kurie kėlė neramumus, savivaliavo ir ypač tai jautėsi pasienyje. 1940 m. pavasarį sovietinė kariuomenė tampa ypač agresyvi. Lietuva kaltinama karių grobimu, tai rodo, kad ieškoma politinių, teisinių pretekstų įvesti didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau iš anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. 1940 m. birželio 15 d nesutikdama lietuvių pasipriešinimo įžengė sovietinė kariuomenė. Ji kartu su partinėmis, represinėmis struktūromis padėjo įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje bei vykdyti represijas. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vokiečių kariuomenė per savaitę okupavo Lietuvą, ir nutraukė Lietuvoje vykdytus nusikaltimus. Tačiau1944 m. liepos mėnesį sovietų kariuomenė išstumdama vokiečių armiją įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietų okupacija. Lietuvos teritorijoje kovos veiksmai vyko iki 1945 m. vasario mėnesio. Nuo pat sovietų kariuomenės įsiveržimo pradžios prasidėjo ir sovietų kariškių plėšikavimai, civilių gyventojų apiplėšinėjimai, žudymai, prievartavimai. Sovietinių kariškių savivaliavimas įgavo tokius mastus, kad jau liepos mėnesį Lietuvos KP CK sekretorius kreipėsi į sovietinę karinę vadovybę prašydamas sutramdyti savo kariškius, nes dėl vykdomų plėšikavimų ir siautėjimų Raudonoji armija galutinai praras gyventojų palankumą. Tačiau tai nelabai padėjo: ypač brutalūs  plėšikavimo ir prievartavimo atvejai užfiksuoti Klaipėdos krašte, nes tuo metu Klaipėdos kraštas formaliai buvo Vokietijos teritorija ir sovietiniai kariškiai vietos gyventojus laikė vokiečiais.

Sovietų ginkluotąsias pajėgas sudarė Raudonoji armija, Raudonasis karinis laivynas ir NKVD kariniai daliniai, į kurių sudėtį įėjo pasienio ir vidaus kariuomenė. Masiniai sovietų kariškių savivaliavimai, plėšikavimai, prievartavimai, žudymai, represijos prieš gyventojus, prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę sukėlė Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, pradėjo kurtis partizanų būriai, kurie stojo į kovą su sovietiniais kariškiais. Partizanams daugiausia teko kautis su NKVD kariniais daliniais, kurie pasižymėjo itin dideliu žiaurumu. NKVD kariniai daliniai, ypač pasieniečiai, vykdydami karines operacijas prieš partizanus, degindavo gyventojų sodybas, atiminėdavo iš gyventojų turtą, gyvulius, kankino sulaikytus asmenis, be teismo juos sušaudydavo kaip banditus. Ne tik paprasti žmonės, bet ir apskričių vykdomieji komitetai rašydavo skundus LSSR komisarų tarybai dėl pasieniečių siautėjimo. Ne geresnė padėtis buvo ir miestuose, kuriuose buvo įkurtos karinės įgulos. Didelis sovietinių kariškių nusikaltimų protrūkis prasidėjo 1945 m. vasarą, kai Rytų Prūsijoje dislokuoti kariniai daliniai buvo perkelti į Lietuvą. Pagal Lietuvos NKVD, kiekvieną dieną sovietiniai kariškiai padaro po kelis šimtus nusikaltimų, o maisto vagystes iš valstiečių net nelaiko nusikaltimais. Išsikeldami iš Lietuvos sovietiniai kariškiai surengdavo pogromus. Štai 1945 m. rudenį pasieniečių pulkas iškeliamas iš Lietuvos surengė tikrą pogromą Rokiškyje. Kariškių gaujos vykdė apiplėšimus ne tik miestuose, bet ir aplinkiniuose valsčiuose apsimesdami Lietuvos partizanais. Lietuvos NKVD (vėliau VRM) nuolat rašydavo skundus Pabaltijo karinės apygardos vadui apie nederamą kariškių elgesį, girtuokliavimą, chuliganizmą. Tačiau tai padėdavo tik trumpą laiką, vėliau nusikaltimų kreivė vėl išaugdavo. 1948 m. kariškiai labai suįžūlėjo: karinių naikintuvų pilotai savo pramogai šaudydavo virš žmonių galvų, sušaudydavo ganyklose besiganančius gyvulius. Nuo kariškių negalėjo apsisaugoti ne tik paprastas žmogus, bet ir sovietinės valdžios atstovai, įstaigos. Kariškiai neteisėtai užimdavo butus, įstaigų patalpas.

1939-1941 metai tai Lietuvos valstybingumo praradimo laikotarpis ir asocijuojasi su politiniais ultimatumais, sumaištimi, okupacija, aneksija. Visuomenė mažiau žino apie sovietinės kariuomenės elgesį šiuo laikotarpiui Vilniaus krašte, Lietuvos pasienyje. Tačiau sovietinės kariuomenės elgesys Vilniaus krašte 1939 m. bei Lietuvos pasienyje, liudija, kokia pragaištinga jėga atsidūrė Lietuvos pašonėje ir tai užfiksuota Lietuvos kariuomenės žvalgybos ataskaitose. Visuomenei pateikiami dokumentai apie sovietinės kariuomenės veiklą Lietuvoje 1939-1949 m. atskirais tematiniais blokais: sovietų kariuomenės veikla Vilniaus krašte 1939–1940 m. (iki Lietuvos okupacijos), Lietuvos okupacijos laikotarpiu 1940 06 15-1941 06 22, bei sovietinė kariuomenė 1944-1949 m. Visuomenei pateikiami Lietuvos  kariuomenės žvalgybos ataskaitos apie SSRS kariuomenės veiklą Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos. Po 1940 m. kariuomenės nusikaltimai, savivalė atsikleidžia jau sovietų okupacinių struktūrų (NKVD, NKGB, SMERŠ-o, karinio tribunolo, sovietų VRM) dokumentuose.