Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Socialinio ir psichologinio spaudimo priemonės: profilaktika ir kompromitavimas ir kt.

Po 1953 m. KGB, šalia fizinių represijų, taikė rafinuotesnes, mažiau matomas psichologinio poveikio priemones: kompromitavimą, propagandą ir profilaktiką. Šios priemonės tarpusavyje glaudžiai susijusios, bet turi ir specifinių ypatybių.

Viena iš dažniausiai taikytų priemonių – kompromitavimas, t. y. neigiamos viešosios nuomonės apie jiems nepalankius asmenis ar organizacijas formavimas visuomenėje siekiant susilpninti jų pozicijas, veiklą, mažinti rėmėjų gretas ir pateisinti savo veiksmus, t. y. represijas ir susidorojimą. Kompromituojančios medžiagos ieškota žmogaus praeityje, jo veikloje nepriklausomoje Lietuvoje, nacių okupacijos ir pokario metais. Ankstesnė socialinė padėtis ar tremtis, kalinimas taip pat buvo laikoma kompromatu, kurį KGB galėjo panaudoti ir verbavimui. Rečiau naudota asmeninio pobūdžio kompromituojanti informacija. Ji ne visada buvo melaginga. Sovietinis saugumas siekė pasinaudoti tikrais faktais, juos iškraipydavo, tendencingai interpretuodavo, nepateikdavo visos tiesos siekdamas sukelti visuomenės nepasitikėjimą kompromituojamu asmeniu. Kompromitavimo akcijų taikiniai buvo tikėjimo suvaržymams nepaklūstantys dvasininkai, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, ypač partizanai, taip pat disidentai, žmogaus teisių gynėjai, išeiviai. Kompromitavimo formos buvo įvairios: šmeižto ir melo akcijos spaudoje, politinių bylų kriminalizavimas, laiškų ir peticijų, dažniausiai falsifikuotų, inicijavimas, asmenų paskelbimas psichiniais ligoniais.

Vienas iš svarbiausių KGB žvalgybos ir ideologinės kontržvalgybos padalinių uždavinių buvo silpninti išeivijos vykdomą Lietuvos laisvinimo politiką, trukdyti jiems kelti Lietuvos okupacijos klausimą tarptautiniu lygmeniu, skaldyti išeivių jėgas. Sovietų valdžiai buvo svarbu pakeisti išeivijos požiūrį į sovietinę Lietuvą ir taip priversti atsisakyti vykdomos politikos, taip pat paneigti išeivijos skleidžiamą informaciją apie SSRS kaip melagingą, neatitinkančią tikrovės ir taip diskredituoti išeivių veiklą. Propagandos akcijos turėjo formuoti atitinkamą visuomenės požiūrį į sovietinę santvarką ir antisovietinį pasipriešinimą, nepasiduoti „negatyviai“ Vakarų ir vietinių pasipriešinimo dalyvių, dvasininkijos įtakai. Jos buvo vykdomos per spaudą, kultūrinius ir mokslinius ryšius, turizmą.

Sovietų valdžiai nelojalių piliečių profilaktika buvo viena iš pagrindinių KGB psichologinio poveikio priemonių, nuo profilaktinių priemonių labiausiai nukentėjo inteligentija, jaunimas, darbininkai. Psichologiniu spaudimu buvo siekiama įbauginti neklusnius, sovietų valdžiai nelojalius asmenis, priversti juos išsižadėti savo pažiūrų ir prisitaikyti prie sovietinės tikrovės. Profilaktinės priemonės buvo taikomos dėl nepageidaujamų ryšių su užsieniečiais, „išdavikiškų ketinimų“, antisovietinių ir politiškai žalingų pasisakymų, muito taisyklių nepaisymu, valiutos operacijų pažeidimų. KGB psichologinis poveikis buvo daromas slaptai ir atvirai įvairiomis formomis: individualiu auklėjamuoju pokalbiu, įspėjimu žodžiu ar raštu, viešu kolektyvo pasmerkimu, spaudos straipsniu. Profilaktiką KGB vykdydavo savo jėgomis arba kartu su kitomis valstybinėmis struktūromis ir visuomeninėmis, partinėmis organizacijomis.