Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Žmonių persekiojimas ir represavimas

Vienas svarbiausių represinės politikos pokyčių po 1954 m. – atsisakyta masinių represijų. Jos tapo selektyvios, t. y. buvo baudžiama už konkrečią veiklą, numatytą Baudžiamajame kodekse. Dabar buvo svarbu ne panaudoti terorą, bet leisti visuomenei suprasti, kad už veiklą, nukreiptą prieš valdžią, bus baudžiama, ir siekti, kad visuomenė nuolat jaustų baimę. Represijų būdavo imamasi tik tada, kai, įvertinus konkrečios antisovietinės veiklos pavojingumą, taikomos priemonės – galimybė žmogų panaudoti agentūrinėms akcijoms, prieš bendraminčius ir kita (profilaktika, oficialūs KGB ir prokuratūros perspėjimai, pašalinimas iš darbo, mokymo įstaigos, kompromitavimo ir šmeižto akcijos ir kt.) – neduodavo naudos. Suimti ir teisti žmones vengta ir dėl kitų priežasčių. Valdžia siekė išvengti dėmesio ir nenorėjo, kad suimtą asmenį visuomenė išaukštintų, būtų kuriamas jo, kaip kankinio, įvaizdis, galintis paskatinti juo sekti kitus. Be to, valdžia suvokė, kad įkalinimo bausmė jau nėra efektyvi priemonė, nes neatgraso nuo antisovietinės veiklos: aktyviausi disidentai, kunigai, atlikę bausmę, vėl į ją įsitraukdavo. Be to, valdžia ir KGB matė, kad neretai tam tikrai veiklai sunku pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, nes buvo siekiama veikti legaliomis formomis. Tai sunkino KGB darbą, vertė plėsti teisminę bazę ir ieškoti kitų metodų. Kadangi sovietinė valdžia stengėsi išvengti viešų antisovietinių akcijų, diskredituojančių ją pačią, atitinkamai ir KGB buvo linkęs smarkiau bausti už viešą organizuotą antisovietinę veiklą. Buvo vengiama kelti bylas už politinę rezistenciją, nes buvo teigiama, kad SSRS politinių kalinių nėra.

Po 1954 m. KGB savivalė buvo šiek tiek suvaržyta, bet tik teoriškai, nes sovietiniai įstatymai buvo palankūs pasipriešinimo dalyviams persekioti. Baudžiamąjį kodeksą, kuriuo remiantis teisti disidentai, kunigai, KGB vis tiek galėjo savaip interpretuoti ir spręsti, kokios veikos pavojingos valstybei ir visuomenei.

Kadangi, anot N. Chruščiovo, SSRS politinių kalinių nėra, tai represinės struktūros ėmėsi naujos taktikos: disidentams stengtasi suformuluoti kriminalinius kaltinimus – vagystes, pinigų iššvaistymą ir t. t. ir taip sudaryti įspūdį, kad jie persekiojami ne už savo veiklą ar įsitikinimus. Be to, tai buvo ir būdas apšmeižti, sukompromituoti disidentus, kunigus ir jų veiklą – suteikti šiai veiklai ne politinį, bet kriminalinį atspalvį ir taip pateisinti susidorojimą su jais. Tokiais metodais KGB siekė įtikinti visuomenę, kad valdžia žmones baudė ne už dalyvavimą organizacijų, judėjimų veikloje ar žmogaus teisių gynimą, bet už jų įvykdytus kriminalinius nusikaltimus. Taip KGB norėjo susilpninti visuomenės pasipriešinimą represijoms ir sukurti neigiamą žmogaus teisių gynėjų, disidentų įvaizdį, pavaizduodamas juos kriminaliniais nusikaltėliais.