Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. kgbveikla@genocid.lt

Valstybingumo siekių ir tautinės savimonės slopinimas

Sovietinė valdžia, KGB ir kitų institucijų padedama, siekė sunaikinti nepriklausomoje Lietuvoje ugdytas vertybes, formuotą pasaulėžiūrą, užgniaužti tautiškumą ir pilietiškumą. Ji visaip stengėsi kenkti disidentiniam, žmogaus teisių gynimo ar kraštotyros judėjimams 7–8 dešimtmetyje, nes jų veikla nesiderino su komunistinėmis internacionalizmo, tautų draugystės koncepcijomis. Pertvarkos laikotarpiu KGB jau kovojo ne su atskiromis organizacijomis ar asmenimis, bet su visa tauta, kuri siekė valstybingumo atkūrimo.

KGB ypatingą dėmesį skyrė toms visuomenės grupėms, kurios, jo manymu, kėlė režimui tikrą ar tariamą grėsmę, simbolizavo nepriklausomą Lietuvą, kovojo su žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimais. Katalikų bažnyčia per visą sovietinį laikotarpį buvo aktyviausia ir sunkiausiai palaužiama jėga. Ateizmą propaguojanti sovietinė valdžia siekė ją neutralizuoti, sumažinti jos poveikį žmonėms. Nors KGB ir kitų represinių struktūrų taikytos priemonės prieš Bažnyčią kito, bet tikslai buvo tie patys – palaužti kunigų, nesitaikstančių su tikėjimo išpažinimo suvaržymais, pasipriešinimą, nutraukti ryšius su Vatikanu, perimti Bažnyčios valdymo kontrolę ir susilpninti jos įtaką visuomenei. Aštuntajame dešimtmetyje išėjus pirmajam „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeriui ir įsteigus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, prasidėjo naujas religinio antisovietinio judėjimo etapas. Buvo metamos didelės pajėgos siekiant sutrukdyti platinti sovietų valdžiai nepalankią informaciją, ypač norėta užkirsti jai kelią patekti į Vakarus. Kratos, perspėjimai, baudos, teismai, net paslaptingos mirtys nedavė lauktų rezultatų. KGB nesugebėjo užkirsti kelio nelegalios religinės literatūros plitimui. Panašių metodų KGB ėmėsi ir prieš kitas religines bendruomenes.

Iš tremties ir įkalinimo vietų grįžę tremtiniai ir politiniai kaliniai buvo ypač atidžiai stebimi valdžios ir KGB, persekiojami ir diskriminuojami. KGB domino jų tikra ar tariama veikla prieš valdžią, nes jie laikyti pavojingiausia ir nepaklusniausia valdžiai visuomenės grupe. Buvo stebimos buvusių kalinių ir tremtinių susibūrimo vietos, tarpusavio santykiai. KGB iš dalies buvo teisus, nes kai kurie buvę politiniai kaliniai tapo aktyviais disidentinio judėjimo dalyviais. Dar viena visuomenės grupė, kuri buvo KGB akiratyje, – tai jaunimas. Jo kontrolei ir ideologiniam „auklėjimui“ per spaudą, mokyklą, jaunimo organizacijas valdžia ir KGB skyrė daug dėmesio. Domėtasi jaunuolių laisvalaikio leidimo formomis, jų elgsena, gyvenimo būdu. Šis dėmesys ypač sustiprėjo po 1972 m. Kalantos susideginimo vykusių neramumų.

Į Vakarus pasitraukę kunigai, politikos ir kultūros veikėjai aktyviai kėlė Lietuvos laisvinimo idėją įvairiose vyriausybinėse ir tarptautinėse institucijose, žiniasklaidoje. Šie asmenys nepripažino sovietinės valdžios Lietuvoje. Išeivių parama neginkluotajam pasipriešinimui, politiniams kaliniams ir jų šeimoms sovietinėje Lietuvoje valdžiai kėlė nerimą. Sovietinė valdžia mėgino kenkti išeivių organizacijų politinei veiklai iškart, tačiau intensyviau su jomis imta kovoti détante laikotarpiu. Padažnėjus kontaktams su išeivija, KGB turėjo daugiau galimybių vykdyti savo slaptą veiklą Vakaruose. Agentūrinės, kompromitavimo, propagandinės akcijos buvo nukreiptos prieš VLIK’ą, Pasaulio lietuvių bendruomenę, Amerikos lietuvių tarybą, „Santaros-Šviesos“ federaciją, Bendrą Amerikos lietuvių fondą, Vatikane veikusią Šv. Kazimiero kolegiją. Buvo sekama ir vienintelė išlikusi nepriklausomos Lietuvos institucija – Lietuvos diplomatinė tarnyba. KGB siekė ne tik gauti kuo daugiau informacijos apie ją, jos veiklą, bet ir jai pakenkti kompromituodamas, šmeiždamas, skaldydamas išeivijos jėgas. KGB akcijų taikiniu tapo ir užsienio radijo stotys „Vatikano radijas“ (Radio Vatican), „Amerikos balsas“ (Voice of America), „Laisvoji Europa“ (Radio Free Europe), kurios transliavo lietuviškas laidas ir buvo lietuvių disidentų viešumo šaltinis Vakaruose. KGB įvairiais būdais stengėsi nustatyti, iš kur šios radijo stotys gaudavo informaciją, kas iš lietuvių dirbo jų lietuviškose laidose ir ar šie asmenys turėjo giminaičių Lietuvoje.

Ne tik atskiros visuomenės grupės susilaukė ypatingo dėmesio. Žmogaus teisių, disidentinis judėjimai buvo vertinti ypač negatyviai dėl jų siekio pasauliui paviešinti sovietinius nusikaltimus. Atviros ir organizuotos antisovietinio pasipriešinimo akcijos, judėjimai buvo ypač persekiojami. Nemažą KGB laiko užėmė anoniminių dokumentų, laiškų ir lapelių platintojų ar sovietinės atributikos naikintojų paieška.

LSSR KGB, kaip ir LKP CK, sunkiai priėmė pertvarką ir realių pokyčių jų veiksmuose iki pat 1989 m. nebuvo matyti: prievarta prieš 1989 m. rugsėjo 28 d. mitinguotojus, kompromitavimo akcijos spaudoje, pasipriešinimo dalyvių persekiojimas, šmeižimas ir terorizavimas, KGB planai ir veiksmai prieš Sąjūdį, Lietuvos laisvės lygą, buvusius politinius kalinius, siekius reabilituoti stalinistines aukas ir pokario kovas. KGB veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybę iki pat 1991 m., rodo jį buvus svarbiausiu Lietuvos valstybingumo priešu.