Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Mobilizacijos poskyris

LSSR KGB Mobilizacijos poskyris (toliau – Mobilizacijos poskyris) buvo įsteigtas 1967 m. LSSR KBG Kadrų skyriaus Mobilizacijos grupės (veikė nuo 1954 m.) pagrindu. Jis buvo tiesiogiai pavaldus SSRS KGB Mobilizacijos skyriui, tačiau poskyrio darbuotojai glaudžiai bendradarbiavo tiek su LSSR KGB vadovybe, tiek su visų LSSR KGB padalinių vadovais. Mobilizacijos poskyrio svarbiausios funkcijos – koordinuoti LSSR KGB padalinių veiklą, kad būtų tinkamai pasirengta ypatingajam laikotarpiui (osobyj period), ir suformuoti LSSR KGB dublerį. Mobilizacijos poskyriui buvo numatyta daug veiklos uždavinių, nes, esant ypatingajai padėčiai, LSSR KGB dubleris, be įprastos KGB veiklos, turėjo vykdyti daug specifinių funkcijų. KGB mobilizacinio darbo nuostatos skelbė: „SSRS KGB, kuris gina sovietinę valstybę ir visuomenę nuo priešų specialiųjų tarnybų, užsienio antisovietinių centrų ir priešiškų vidaus elementų ardomosios veiklos, vienas svarbiausių uždavinių – išankstinis pasirengimas spręsti numatytas užduotis ypatinguoju laikotarpiu“. Ypatingojo laikotarpio pradžia SSRS galėjo būti skelbiama karo, masinių riaušių ir stichinių nelaimių atveju. LSSR KGB dubleris, arba atsarginis LSSR KGB aparatas, turėjo vykdyti tas pačias KGB funkcijas, jei pagrindinis KGB taptų neveiksnus. LSSR KGB vadovybės veiklą turėjo tęsti numatyti LSSR KGB Panevėžio m. skyriaus pareigūnai. Čia buvo saugomi visos Lietuvoje veikiančios agentūros, konspiracinių ir slaptų butų, ypatingą pavojų valstybei keliančių asmenų sąrašai, operatyviniai planai, kiti dokumentai. LSSR KGB dubleris, vadovaujamas ir kontroliuojamas Mobilizacijos poskyrio, buvo sudarinėjamas iš LSSR KGB darbuotojų, LSSR KGB agentų ir perkeltų į LSSR KGB rezervą SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkų. Atranka į LSSR KGB dublerį vykdavo labai kruopščiai, atliekant specialųjį patikrinimą. 1983 m. sausio 1 d. Mobilizacijos poskyris operatyviniam darbui ypatinguoju laikotarpiu buvo parengęs ir įforminęs 1613 buvusių agentų ir 1118 kandidatų į agentus (iš jų 312 agentų jau buvo parengta 1982 m.), 14 rezidentų ir 59 slaptų butų laikytojus. Visiems jiems buvo numatytos konkrečios užduotys. 1987 m. gruodžio 1 d. Mobilizacijos poskyris ypatingajam laikotarpiui buvo parengęs 3372 agentus, iš jų 30 rezidentų ir 99 slaptų butų laikytojus.

1983 m. sausio 1 d. į LSSR KGB įskaitą buvo įrašyti 367 KGB atsargos karininkai, iš jų 325 KGB organams sudaryti. LSSR KGB dubleris buvo nuolat atnaujinamas. Štai 1986 m. buvo numatyta atrinkti ir į KGB rezervą įtraukti 40 SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkų. Buvo atliekamas specialus jų patikrinimas. 1989 m. sausio 1 d. Mobilizacijos poskyris į įskaitą buvo įrašęs 357 atsargos karininkus, iš jų 232 buvo perkelti iš ginkluotųjų pajėgų, kiti – kadriniai KGB darbuotojai. 1990 m. gruodžio 27 d. į įskaitą buvo įtraukta 420 KGB atsargos karininkų, iš jų 273 atsargos karininkai perkelti iš ginkluotųjų pajėgų. 1991 m. kovo 25 d. Mobilizacijos poskyris turėjo 370 atsargos karininkų.

Sovietiniam režimui pavojingiausius Lietuvos gyventojus Mobilizacijos poskyris įrašydavo į specialią įskaitą. 1981 m. į tokią įskaitą buvo įrašyti 265, 1983 m. – 257, 1988 m. – 273 asmenys, daugiausia pogrindžio spaudos leidėjai, pogrindinių organizacijų nariai, buvę partizanai. Paskelbus ypatingąją padėtį, šie asmenys pagal iš anksto Mobilizacijos poskyrio parengtus planus turėjo būti suimti. Kiekvienam asmeniui sulaikyti buvo sudaryta operatyvinė grupė, skirta transporto priemonė, parengti sulaikomo asmens buto ar namo, kartais ir kitų pastatų, kur galėtų būti sulaikomas asmuo, planai. Pavyzdžiui, numatant suimti kunigą Joną Kaunecką buvo parengti jo buto bei Telšių katedros ir vyskupijos kurijos planai. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje gyvenusius ypač pavojingus asmenis buvo numatyta kariniais ir MVD konvojais pristatyti į Šiaulių tardymo izoliatorių, kituose Lietuvos regionuose suimtuosius – į Vilniaus Lukiškių kalėjimo tardymo izoliatorių. Po to suimtieji iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus turėjo būti etapais pervežti į Alytaus pataisos darbų koloniją ir ten įkalinti, o iš Vilniaus turėjo atsidurti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje.

Be to, ypatinguoju laikotarpiu turėjo būti suimti bei internuoti Lietuvoje esantys užsienio šalių piliečiai. 1981 m. vasarą vien Vilniuje ir Klaipėdoje buvo apie 1000 užsieniečių ir visų jų suėmimo planą Mobilizacijos poskyris turėjo pasirengęs iš anksto.

Kita Mobilizacijos poskyrio funkcija – pasirengti sovietinės valdžios struktūrų ir pagrindinio LSSR KGB aparato evakuacijai. LKP CK, LSSR MT, LSSR AT prezidiumas evakuacijos atveju turėjo įsikurti Nemenčinėje. Mobilizacijos poskyris formavo KGB operatyvines-kovines rinktines. Jos buvo sudaromos iš LSSR KGB kadrinių darbuotojų ir į LSSR KGB karo meto etatų sąrašą įrašytų SSRS ginkluotųjų pajėgų atsargos kariškių: karininkų, praporščikų, seržantų ir eilinių. 1978 m. buvo suformuota po 20–25 asmenis 50 būrių. Ypatinguoju laikotarpiu jie turėjo vykdyti operatyvines užduotis: kovoti su diversantais, saugoti ypatingos svarbos objektus, sulaikyti sienos pažeidėjus, padėti KGB pareigūnams atlikti kitas ginkluotas operatyvines užduotis.

 

Operatyviniai darbuotojai, sąrašas (.pdf, 73,2 KB)

 

Mobilizacijos poskyrio vadovybė

  1. Nikolajus Belovas, viršininkas (1967 10 – 1984 03)
  2. Petras Povilas Zigmantavičius, viršininkas (1984 03 – 1989 03 ir 1991 04 – 1991 09)
  3. Jonas Seilius, viršininkas (1989 03 – 1991 04)