Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Okupuotos Lietuvos teritorijos kontrolė

Saviizoliacija nuo Vakarų, arba vadinamoji geležinė uždanga, KGB leido kontroliuoti visas sovietinio gyvenimo sritis.

Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos užsienio piliečiai į Lietuvos teritoriją nebuvo įleidžiami. Tik nuo 1959 m. turistų grupėms leista apsilankyti Lietuvoje. KGB susidūrė su naujais iššūkiais: kaip apsaugoti strategiškai svarbią informaciją nuo vakariečių ir kaip kontroliuoti asmenis kelionių į Vakarus metu. KGB, nustatęs lankomų objektų skaičių ir teritorijos plotą, galėjo veiksmingai kontroliuoti užsieniečių judėjimą. Taip pat buvo svarbu sukurti įvairių kontaktų su Vakarais kontrolės mechanizmus.

Šeštajame dešimtmetyje suintensyvėjus turizmui, padaugėjus kultūrinių, mokslinių mainų, komandiruočių, LSSR KGB manymu, slaptiems objektams kilo grėsmė būti išaiškintiems. Kasmet vis daugiau užsieniečių turistų ir specialistų lankėsi Lietuvoje. Jie galėjo sužinoti apie slaptus objektus, įslaptintas teritorijas. Atvykstančius turistus KGB traktavo kaip potencialius priešo specialiųjų tarnybų agentus. Visos KGB pastangos buvo nukreiptos prieš Vakarų valstybes. Prieš Jungtines Valstijas vykdytas kontržvalgybos planas „Kedr“, prieš VFR – planas „Vektor-2“, veikė agentūriniai operatyviniai planai „Alfa-3“, „Jantar-2“ ir „Poisk“ (ieškant reikalingos informacijos laiškuose į užsienį), sienos apsaugos operacija „Sistema“. Užsieniečių buvimo Lietuvoje tvarka, laikas ir judėjimo maršrutai buvo griežtai reglamentuota. Jiems, tik KGB agentų prižiūrimiems, buvo leista lankytis tam tikruose objektuose, kur patikimi darbuotojai aiškindavo sovietų valdžios laimėjimus Lietuvos SSR ir pan. Užsieniečius, ypač išeivius, bandyta panaudoti „tinkamai“ informacijai apie padėtį SSRS skleisti. Interviu su žymiais išeiviais buvo sovietinės valdžios siekiamybė. KGB galėjo asmeniui neleisti atvykti į Lietuvą, jeigu jis užsienyje vykdė aktyvią antisovietinę veiklą. Garsiems išeiviams, kaip Kaziui Bobeliui, Romui Sakadolskiui ir kt., buvo uždrausta atvykti į Lietuvą.

KGB griežtai kontroliavo tarybinių piliečių keliones į užsienį, išvykstantieji buvo slapta stebimi. Savo vertinimą apie susiruošusį į užsienį asmenį KGB pateikdavo partinei valdžiai. Tai buvo savotiška profilaktika nustatant jo patikimumą. Individualiai išvykti į užsienį buvo daug sunkiau, nes pavienį žmogų buvo sunkiau kontroliuoti. Turistinių kelionių, meno kolektyvų gastrolių dalyviai buvo stebimi KGB agentų, patikimų asmenų ar net priedangoje veikiančių kadrinių darbuotojų. Jie stengėsi sukliudyti išvykusiesiems į užsienį slapta susitikti su lietuvių išeiviais, perduoti sovietinei valdžiai nepalankią informaciją, pabėgti ar savo elgesiu diskredituoti tarybinio piliečio vardą. Šios kelionės turėjo būti išnaudojamos įvairiems operatyviniams, agentūriniams ir propagandiniams tikslams. Grįžusius iš užsienio asmenis, ypač garsesnius, apklausdavo saugumiečiai. Jie rašydavo ataskaitas apie savo keliones: su kuo susitiko, bendravo, apie ką kalbėjo. Tačiau, kad ir kaip KGB kontroliuodavo šias keliones, buvo tokių, kurie negrįždavo į Lietuvą. Tai rodė, kad KGB ne per geriausiai patikrindavo išvykstančius asmenis. 1951–1976 m. iš Lietuvos pabėgo 24 asmenys.

KGB turėjo užtikrinti strateginių pramonės, mokslo, transporto objektų ir slaptos informacijos apsaugą. KGB 6-asis skyrius aptarnavo 64 objektus, kurie dėl juose vykdomų tyrimų, gamybos, jiems keliamų saugumo ir slaptumo reikalavimų bei žinybinės priklausomybės (Gynybos ministerijai) buvo įvardyti režiminiais objektais. Atskiros Lietuvos SSR įmonės taip pat priklausė SSRS gynybinės pramonės šakoms. Kontržvalgybos padaliniai buvo atsakingi už tai, kaip laikomasi slaptosios raštvedybos, slaptų dokumentų saugojimo įmonėse, įstaigose taisyklių. Kiekvieno objekto saugioje patalpoje buvo laikoma slapta dokumentacija. Slaptumas įmonėse, ypač režiminėse, buvo svarbus ne tik dėl saugumo, bet ir dėl galimybės skleisti dezinformaciją: tiek vietiniams gyventojams, tiek užsienio specialiosioms tarnyboms buvo skleidžiama tendencinga ir sąmoningai melaginga informacija apie gynybos pramonei dirbančių įmonių tikrąją paskirtį, vykdomus darbus ar žinybinę priklausomybę. Ne tik dokumentai režiminėse įstaigose buvo įslaptinami, bet ir pati įmonė kaip objektas (arba jos atskiri padaliniai, slaptos patalpos) buvo saugoma, kad pašaliečiai kuo mažiau žinotų apie jos egzistavimą, tikrąją paskirtį ir ten vykstančius darbus (gamybą, tyrimus).