Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius,
įm. kodas 191428780
tel. (8~5) 231 41 39,
faks. (8~5) 279 10 33
el. p. centras@genocid.lt
Dėl techninių klausimų rašykite el. p. kgbveikla@genocid.lt

Sovietų kariuomenė Lietuvoje 1939–1949 m.

Sovietinis teroras, pirmieji suėmimai ir sovietų kariuomenės savivaliavimas, plėšimai Lietuvos teritorijoje prasidėjo dar 1939 m., kai sovietų kariuomenė 1939 m. rugsėjo mėn. okupavo Vilniaus kraštą, tuomet dar buvusį Lenkijos sudėtyje. 1939 m. spalio 10 d. pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį, į Lietuvos teritoriją įžengė sovietų kariuomenės daliniai, kurie kėlė neramumus, savivaliavo, labiausiai tai jautėsi pasienyje. 1940 m. pavasarį sovietų kariuomenė tampa ypač agresyvi. Lietuva buvo kaltinama karių grobimu, o tai rodo, kad buvo ieškoma politinių, teisinių pretekstų įvesti didesnius kariuomenės dalinius ir taip įgyvendinti jau anksčiau brandintą Lietuvos okupaciją. Okupacijos išvakarėse ties Lietuvos pasieniu sutelkta 221 tūkst. karių ir karininkų. 1940 m. birželio 15 d. nesutikdama lietuvių pasipriešinimo įžengė sovietų kariuomenė. Ji kartu su partinėmis represinėmis struktūromis padėjo įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje ir vykdyti represijas. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vokiečių kariuomenė per savaitę okupavo Lietuvą ir nutraukė Lietuvoje vykdytus nusikaltimus. Tačiau 1944 m. liepos mėn. sovietų kariuomenė, išstumdama vokiečių armiją, įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Lietuvos teritorijoje kovos veiksmai vyko iki 1945 m. vasario mėnesio. Nuo pat sovietų kariuomenės įsiveržimo pradžios prasidėjo ir sovietų kariškių plėšikavimai, civilių gyventojų apiplėšinėjimai, žudymai, prievartavimai. Kariškių savivaliavimas įgavo tokius mastus, kad jau liepos mėn. Lietuvos KP CK sekretorius kreipėsi į sovietų karinę vadovybę prašydamas sutramdyti savo kariškius, nes dėl vykdomų plėšikavimų ir siautėjimų Raudonoji armija galutinai praras gyventojų palankumą. Tačiau tai nelabai padėjo: ypač brutalių plėšikavimo ir prievartavimo atvejų užfiksuota Klaipėdos krašte, nes tuo metu Klaipėdos kraštas formaliai buvo Vokietijos teritorija ir sovietų kariškiai vietos gyventojus laikė vokiečiais.

Sovietų ginkluotąsias pajėgas sudarė Raudonoji armija, Raudonasis karinis laivynas ir NKVD kariniai daliniai, į kurių sudėtį įėjo pasienio ir vidaus kariuomenė. Masiniai sovietų kariškių savivaliavimai, plėšikavimai, prievartavimai, žudymai, represijos prieš gyventojus, prievartinė mobilizacija į sovietų kariuomenę kėlė Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, pradėję kurtis partizanų būriai stojo į kovą su sovietų kariškiais. Partizanams daugiausia teko kautis su NKVD kariniais daliniais, kurie pasižymėjo itin dideliu žiaurumu. NKVD kariniai daliniai, ypač pasieniečiai, vykdydami karines operacijas prieš partizanus, degindavo gyventojų sodybas, atiminėdavo iš gyventojų turtą, gyvulius, kankindavo sulaikytuosius, be teismo juos sušaudydavo kaip banditus. Ne tik paprasti žmonės, bet ir apskričių vykdomieji komitetai rašydavo skundus LSSR komisarų tarybai dėl pasieniečių siautėjimo. Ne geresnė padėtis buvo ir miestuose, kuriuose buvo įkurtos karinės įgulos. Didelis sovietų kariškių nusikaltimų protrūkis prasidėjo 1945 m. vasarą, kai Rytų Prūsijoje dislokuoti kariniai daliniai buvo perkelti į Lietuvą. Pasak Lietuvos NKVD, kiekvieną dieną sovietų kariškiai padarydavo po kelis šimtus nusikaltimų, o maisto vagysčių iš valstiečių net nelaikydavo nusikaltimais. Kraustydamiesi iš Lietuvos sovietų kariškiai surengdavo pogromus. Štai 1945 m. rudenį pasieniečių pulkas surengė tikrą pogromą Rokiškyje. Kariškių gaujos, apsimesdamos Lietuvos partizanais, vykdė apiplėšimus ne tik miestuose, bet ir aplinkiniuose valsčiuose. Lietuvos NKVD (vėliau VRM) nuolat rašydavo skundus Pabaltijo karinės apygardos vadui apie nederamą kariškių elgesį, girtuokliavimą, chuliganizmą. Tačiau tai padėdavo tik trumpam, vėliau nusikaltimų kreivė vėl išaugdavo. 1948 m. kariškiai labai suįžūlėjo – karinių naikintuvų pilotai savo pramogai šaudydavo virš žmonių galvų ir į ganyklose besiganančius gyvulius. Nuo jų negalėjo apsisaugoti ne tik paprasti žmonės, bet ir sovietinės valdžios atstovai. Kariškiai neteisėtai užimdavo butus, įstaigų patalpas.

1939–1941 metai tai Lietuvos valstybingumo praradimo laikotarpis. Jis asocijuojasi su politiniais ultimatumais, sumaištimi, okupacija ir aneksija. Visuomenė mažiau žino apie sovietų kariuomenės elgesį šiuo laikotarpiui Vilniaus krašte, Lietuvos pasienyje. Tačiau sovietų kariuomenės elgesys parodė, kokia pragaištinga jėga atsidūrė Lietuvos pašonėje, ir tai buvo užfiksuota Lietuvos kariuomenės žvalgybos ataskaitose. Apie sovietų kariuomenės veiklą Lietuvoje 1939–1949 m. visuomenei pateikiami dokumentai atskirais teminiais blokais: sovietų kariuomenės veikla Vilniaus krašte 1939–1940 m. (iki Lietuvos okupacijos), Lietuvos okupacijos laikotarpiu 1940 m. birželio 15 d.–1941 m. birželio 22 d. ir sovietų kariuomenė 1944–1949 metais. Visuomenei pateikiamos ir Lietuvos kariuomenės žvalgybos ataskaitos apie SSRS kariuomenės veiklą Lietuvoje iki 1940 m. okupacijos. Po 1940 m. kariuomenės nusikaltimai, savivalė atskleidžiami jau sovietinių okupacinių struktūrų (NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, sovietų VRM) dokumentuose.